Tėvynės ieškojimas

   Kartais žmogus nueina labai toli, tačiau širdimi vis tiek grįžta ten, kur prasidėjo jo kelias. Toks buvo ir Czesławo Miłoszo gyvenimas – ilgas, vingiuotas, vedęs per Šetenius, Vilnių, Varšuvą, Prancūziją, Ameriką ir daugelį kitų vietų. Vaikystės Šeteniai jam visam gyvenimui liko ypatingu pasauliu – Nevėžio slėniu, pievomis, medžiais, žmonėmis ir pasakojimais. Vilniuje brendo būsimasis poetas, čia jis mokėsi, studijavo ir išleido pirmąją poezijos knygą. Vėliau istorija ne kartą vertė jį palikti pažįstamas vietas, keisti miestus ir valstybes, tačiau atminties sienos niekas negalėjo užverti. Gyvendamas toli nuo Lietuvos, Miłoszas vis sugrįždavo prie jos savo kūryboje. Jo vaizduotėje vėl atgydavo Šeteniai, Nevėžis, Vilniaus gatvės ir žmonės, kurių jau nebebuvo. Net už vandenyno gimtoji kalba ir prisiminimai liko savotiškais namais.

    Po penkiasdešimt dvejų metų, 1992-aisiais, poetas pagaliau vėl sugrįžo į Lietuvą ir Vilniaus oro uoste ištarė paprastus, bet labai jautrius žodžius: „Aš esu laimingas.“ Jis žinojo, kad vaikystės pasaulio nebesusigrąžins, tačiau dar galėjo išvysti upę, slėnį, žolę ir šviesą. Ir galbūt tėvynė yra ne vien vieta žemėlapyje. Gal ji gyvena žmogaus atmintyje, kalboje, vaikystės vaizduose ir tame ypatingame jausme, kai po daugelio metų kažką atpažįstame kaip sava. Miłoszas keliavo pirmyn, tačiau jo atmintis vis grįždavo atgal, o šiandien jo žodžiai keliauja toliau – iš žmogaus žmogui, iš kalbos į kalbą, iš laiko į laiką.